Vieną lietingą gruodžio rytą slampinėdama pustuščiame prekybos centre, užsukau į žaislų skyrių. Prisiminiau vaikystę, kai mama palikdavo mane prie žaislų lentynos su vienodomis lėlėmis ir mašinėlėmis, o pati skubėdavo į skyrių mįslingu pavadinimu – „Galanterijos prekės“. Dabar laikai pasikeitė ...

Daugiau...

Ir ko gi dabar visi pakvaišo dėl to aukso? Net Henriko mama paaimanavo, kad gal reikėtų aukso nusipirkti. Neaišku, kas čia su tais pinigais bus, o per radiją sakė, kad auksas jau daugiau kaip tūkstantį dolerių kainuoja. Tik neišgirdo, koks kiekis. Ar barelis, ar  kažkokia uncija, ar  kažkoks buljonas. Doleriai nuvertėjo, su litais dar nežinia, kaip čia bus, o auksas visais laikais ...

Daugiau...

Turiu tokią vieną draugę – Eriką. Kažin ar teisinga ją drauge vadinti. Еrika yra tokia, kuri visada randa, kaip įgelti, ką pasakyti, kad sugadintų nuotaiką. Aš jau net pradėjau stengtis jos nematyti. Vakar nepavyko.
– Severija! Severija, palauk! – išgirdau ...

Daugiau...

Batams netaupysiu. Kol kas. Taupysiu Kalėdoms. Dar turiu penkiasdešimt dienų. Jei surinksiu grąžos centų bent po litą per dieną, bus penkiasdešimt litų. O už juos... O už juos... O už juos...nusipirksiu kokią grožio procedūrą. Kiek trūks, paprašysiu iš savo brangiausiojo. Juk ir dėl jo stengiuosi. Ir jam juk dovana, kai aš pareisiu graži, atsigavusi, pailsėjusi... Geriausi dalykai nieko nekainuoja. Na, gerai, kainuoja, bet labai nedaug...

Daugiau...

Mūsų išmintingoji pinigų tvarkytoja išsijuokė iš mano pasakojimo apie sutaupytus
penkiasdešimt litų:
– Pagal tavo logiką aš turėčiau pirkti kokiais trim dydžiais didesnius batus, negu man reikia: moki tiek pat, o gauni dvigubai daugiau odos, pado, šniūrelių...
Tačiau aš ne pėsčia: tuoj sumojau, kaip atsikirsti:
– Žinai, Danguole ...

Daugiau...

Viskam savas laikas. Tik reikia mokėti laukti. Štai kad ir aš: seniai varvinau seilę dėl lovos užstiesalo. Leopardo kailio imitacija. Labai tinka prie mano safario stiliaus miegamojo. Žiūrėjau žiūrėjau, norėjau norėjau, bet vis nesiryžau. Pernelyg brangu. Gal ne tiek dėl brangumo dvejojau, kiek dėl to, kad tokių išlaidų nebuvau suplanavusi.

Daugiau...

Kaimynė Rūta prie viryklės kepė sausainius - riešutus specialioje keptuvėje. Atsimenu, mano mama irgi turėjo tokią dviejų dalių atsidarančią keptuvę su riešutų formelėmis. Kažin kur ji dabar? Paskutinį kartą tokius riešutukus valgiau gal prieš dešimt metų.

Daugiau...

Visi taupo. Bent jau taip sako. O ar jums kartais nebūna taip, kad visi aplinkui pasakoja, kaip jie šauniai tvarkosi: suka kokį „bizniuką“, mezga naudingus ryšius, daro karjerą... O jūs jaučiatės tarsi iš kitos planetos... Man taip būdavo jau mokykloje, paskui – universitete. Vienas pasakoja, kaip sėkmingai kažką „prastūmė“ ir neblogai uždirbo, kitas giriasi, kad jau penkerius metus gyvena ne iš atlyginimo...

Daugiau...

Šiandien grįždama namo prie laiptinės ant tako pamačiau gulinčią piniginę. Tokią seną, apsitrynusią, odinę ir labai išsipūtusią. Apsidairiau. Aha, pagalvojote, žvalgausi, ar niekas nemato, kaip pasisavinu svetimą turtą. Anaiptol. Dairiausi, kas galėjo ją pamesti. O gal vaikiščiai už krūmo linksminasi? Pasilenksiu, o jie piniginę už siūliuko timpt! Paskui interneto platybėse vaikščios vaizdelis, kuriame apsikvailinusi Severija. Nesulauksit!

Daugiau...

Viskas. Taupysiu gėrimų sąskaita. Ne, ne alkoholio. Aš jo ir taip nevartoju. Ir ne kavos. Puodelis juodos stiprios saldžios kavos – šventas dalykas. Taupysiu arbatos sąskaita. Aš jos irgi negeriu. Bet sutaupyti galiu. Žinote kaip? Ogi nepaliksiu arbatpinigių!

Daugiau...