Vieną lietingą gruodžio rytą slampinėdama pustuščiame prekybos centre, užsukau į žaislų skyrių. Prisiminiau vaikystę, kai mama palikdavo mane prie žaislų lentynos su vienodomis lėlėmis ir mašinėlėmis, o pati skubėdavo į skyrių mįslingu pavadinimu – „Galanterijos prekės“.
Dabar laikai pasikeitė. Nuo žaislų įvairovės akys raibsta – pypsintys barškučiai, verkiantys kūdikiai, skraidantys lėktuvai, šviečiantys robotai, kalbantys meškiukai, pagal sezono madas aprengtos lėlės... Sunku ir išsirinkti būtų.
Šią sunkią užduotį bandė įveikti prie didžiulės lentynos stovėdama mama, atėjusi čia, sakyčiau, su kokių šešerių ar septynerių metų dukrele. Turiu panašaus amžiaus krikšto dukrą, todėl nusprendžiau vogčiomis stebėti, ką išsirinks nepažįstama mergaitė, t. y. kokius žaislus dabar vaikai renkasi.
- Va, šito, šito, – linksmai čiauškėjo mažoji pirkėja, skubiai rodydama į jai patikusius žaislus, – ir dar va šito, paskui – dar tokio. O tokią lėlę Monika turi! Aš irgi norėčiau...
Mama paimdavo vieną išsirinktą žaislą, kitą, pažiūrėdavo į kainą, atsidusdavo ir vėl padėdavo į lentyną.
- Gal, Eglute, išsirink kokį nors vieną. Žinai, šiemet juk krizė. Kalėdų Senelis irgi turėjo atleisti keletą nykštukų
Kurį laiką buvo tylu. Dukra ir mama žiūrėjo viena į kitą.
- Na, suprask, nespės, tiek dovanų likusieji nykštukai suruošti: kad ir į darželį atneštų, ir į namus, ir per Kalėdas, ir Naujųjų naktį, ir pas senelius, ir pas krikšto tėvus, – stebėtinai kantriai aiškino moteris. – Išsirink tai, ko labiausiai norėtum. Parašysim laišką, nusiųsim...
- Man gaila, – liūdnu balsu ištarė mergaitė.
Mama tylėjo. Nejaukiai pasijutau ir aš.
- Man labai gaila nykštukų.... Kurie dabar be darbo... Ir be pinigų... – proverksmiu šnabždėjo Eglutė.
- Na, nenusimink, – pradėjo guosti mama.
Dukra pribėgusi įsikniaubė į mamos glėbį. Abi apsikabino.
- Nėra taip blogai tiems nykštukams, – glostydama vaiko galvą ramino moteris, – kiek gi tame Šiaurės ašigalyje reikia tų pinigų... Užtenka jiems...
Dukrelė tylėjo. Kažką įtemptai mąstė. Paskui pakėlė galvą ir pasakė netikėtai ryžtingu balsu:
- Bet, mama, jeigu Šiaurės ašigalyje nėra pinigų, jei jų nereikia, jei jų nedaug reikia, tai nėra ir krizės!
Mama buvo nustebinta tokio mažametės atsakymo ne mažiau negu aš.
- Teisingai, – sumurmėjo suglumusi. – Krizė tik ten, kur pinigai... Bet, matai, – skubiai pridūrė, – pernai nykštukai labai pavargo, nes turėjo suruošti labai daug dovanų. Šiemet jie nori tiesiog pailsėti.
- Na, ir gerai, – mergaitės balse vėl skambėjo pakili nuotaika. – Šiemet paprašysiu tik tos lėlės, kokią Monika turi. O nykštukai tegu ilsisi.
- Tikrai? – šypsodamasi paklausė mamytė.
Mergaitė linktelėjo galva ir pridūrė:
– Kitas dovanas jie galės atnešti kitais metais... Jei aš jų dar norėsiu...