Turiu tokią vieną draugę – Eriką. Kažin ar teisinga ją drauge vadinti. Еrika yra tokia, kuri visada randa, kaip įgelti, ką pasakyti, kad sugadintų nuotaiką. Aš jau net pradėjau stengtis jos nematyti.
Vakar nepavyko.
– Severija! Severija, palauk! – išgirdau už nugaros jos kimų, duslų balsą.
– O! Labas! Ką čia darai? – apsimečiau nustebusi ir saldžiai nusišypsojau.
– Parduotuvėje buvau, tave pro langą pamačiau, tai, pamanau, pasisveikinsiu, – tankiai kvėpuodama dėstė saldžialiežuvė.
– Tai kaip gyveni? – kantriai vardijau mandagaus pokalbio formules.
– Gerai. Žinai, o va toj parduotuvėj, – pasakė mostelėdama ranka į nuolaidų balionais pasipuošusią vitriną, – tokie patys kaip tavo batai dabar keturiasdešimt procentų pigiau.
– Ane? – paklausiau lėtai ištardama kiekvieną garsą ir lėtai nužvelgdama savo batus, po to – Erikos.
– Einam, parodysiu, – jau tempė mane už rankovės įkyruolė, – pamatysi, kiek permokėjai, kiek galėjai sutaupyti...
– Tai gal ne, dabar neturiu laiko, – sumurmėjau, išpešiau savo rankovę iš Erikos pirštinėto čiuptuvėlio, – skubu namo, reikia vakarienę ruošti. Vyras laukia. Reikia vakarienę ruošti. Neturiu kada po parduotuves bėgioti.
Tai buvo smūgis žemiau juostos. Ta draugė buvo iki šiol netekėjusi ir dėl to labai blogai jautėsi.
Taip ir palikau ją bestovinčią pakelta pirštinėta ranka, suspaustais pirštais toje vietoje, kur buvo mano rankovė.
„Tu – man, aš – tau“, – piktdžiugiškai pamaniau.
Nuotaika sugedo. Taip ir knietėjo nusėlinti į tą parduotuvę ir pažiūrėti, kiek galėjau sutaupyti.
Bet ne!
Neisiu!
Kam man be reikalo nervintis?
Aš stipri!
Labai stipri!
Bala nematė tų nuolaidų!
Netrukus namo parsirado ir Henrikas. Vakarienės neparuošiau. Negalima ruošti maisto, kai esi susinervinęs. Šią mano nuostatą Henrikas jau seniai žinojo.
– Tai kas atsitiko? – paklausė riekdamas duonos riekę. Vakarais, kai būdavau susinervinusi, jis paprastai valgydavo duoną su lašiniais.
– Eriką sutikau, – burbtelėjau.
– Na ir kas?
– Įsivaizduoji, išlėkė iš parduotuvės, rėkdama per visą gatvę pasivijo, kad pasakytų, jog mano batai parduodami dabar su keturiasdešimt procentų nuolaida. Kad pasakytų, jog už batus aš permokėjau šimtą litų, – išbėriau visą savo kartėlį.
– Tai gal ji gero norėdama? – nekaltai paklausė Henrikas pjaudamas rūkytus lašinius.
– Tai jau tikrai, – teatrališkai užverčiau akis į viršų.
– O gal tu gali dabar tuos batus grąžinti? Pasakysi, kad spalva nepatiko, ir apsisukus nusipirksi iš naujo. Tik šimtu litų pigiau...
– Aha, – nutraukiau vyro išvedžiojimus, – tik kad aš jau juos aviu. Niekas nekeičia avėtų batų.
– Tai gal Erika to nežinojo? – nenusileido Henrikas
– Niekaip nesuprantu, ko tu tą Eriką taip gini, – visai supykau. – Ji tyčia taip pasakė. Tyčia. Kad mane sunervintų.
– O ko tu nerviniesi?– toliau nekalto angelėlio balsu klausinėjo Henrikas.
„Angelėlis“, krūminiais dantimis įsikandęs lašinio gabalą, įsirėžęs bandė jį perplėšti. Dantimis ir rankomis. Kaip tikras laukinis iš laukinio miško. Neištvėrusi prunkštelėjau.
– Reikėjo smulkiai susipjaustyti, – neištvėriau nepamokiusi.
– Taip skaniau, – nenusileido mano laukinis. – O tu nesinervink.
– Bet žinai, kiek būčiau sutaupiusi, jei būčiau tada nepirkusi...
– Jeigu bobutė būtų su ūsais, būtų troleibusas, – Henrikas ir toliau man nepritarė. – Ir visą tą laiką būtum vaikščiojusi lengvais bateliais.
– Irgi teisybė, – nusileisti pradėjau aš.
– Joks pelnas nėra pelnas, kol jis ne tavo kišenėje. Joks nuostolis nėra nuostolis, kol jis tik popieriuje, – pilna burna man aiškino Henrikas.
Ir iš kur jis turi tiek finansinės išminties? Lašiniai čia taip veikia?
– Duok ir man, – paprašiau.
– Prašom, – kilniaširdiškai pjaustymo lentelę su suraikyta duona ir lašiniais man pastūmė mano išminčius.
– Rytoj nueisiu į tą parduotuvę, – dabar ir aš kalbėjau pilna burna. – Pažiūrėsiu, ar tikrai tie batai, ar tikrai tokia nuolaida. Gal Erika melavo, o gal apsiriko... O gal tokio dydžio nebėra...
– O jei raši, nešinervinši? – Henrikas šveplavo, nes burna buvo vėl pilna duonos ir lašinių.
– Nešinervinšiu, – atsakiau ta pačia maniera.
– Na, ir šaunuolė! – išgirdau.
Joks pelnas dar nėra pelnas, jei jis ne kišenėje. Joks nuostolis nėra nuostolis, kol jis tik popieriuje. Tie batai man buvo reikalingi. Aš už juos galėjau sumokėti tiek, kiek sumokėjau. Kartais daiktai atpinga. Kartais verta palaukti. Bet liūdėti ir nervintis dėl to – beprasmiška.
Škanauš!