Šiandien grįždama namo prie laiptinės ant tako pamačiau gulinčią piniginę. Tokią seną, apsitrynusią, odinę ir labai išsipūtusią. Apsidairiau. Aha, pagalvojote, žvalgausi, ar niekas nemato, kaip pasisavinu svetimą turtą. Anaiptol. Dairiausi, kas galėjo ją pamesti. O gal vaikiščiai už krūmo linksminasi? Pasilenksiu, o jie piniginę už siūliuko timpt! Paskui interneto platybėse vaikščios vaizdelis, kuriame apsikvailinusi Severija. Nesulauksit!
Aplink nė vieno žmogaus. Ir vaikiščiams nėra kur pasislėpti. Jei ir stebi kas, tai nebent pro langą. Langų tai daug. Svarbu neprarasti reputacijos. Ryžtingai pakėliau piniginę ir visų langų akivaizdoje ją atsegiau. Ten radau loterijos bilietus ir pensininko pažymėjimą. Perskaičiavau – loterijos bilietų buvo dvidešimt vienas. Pensininko pažymėjimas priklausė mūsų kaimynei iš pirmo aukšto Anai Petrovnai. Тokiai tvarkingai senučiukei su šuneliu. Visi ją babuška vadino.
„Reikia atiduoti piniginę savininkei. Apsidžiaugs močiutė“, – pamaniau. „Ė, bet joje juk pinigų nėra! Nežinia, kiek laiko ta piniginė guli ir kaip ji čia atidūrė. O jei kažkas pinigus jau pasiėmė?“ – prabilo mano atsargusis Aš. Ana Petrovna juk pagalvos, kad tai aš pasinaudojau proga jos sąskaita papildyti savo piniginę. Gal ir nieko nesakys, bet tikrai pagalvos. Geriau jau aš kaip nors anonimiškai grąžinsiu....
Nieko nelaukusi įėjau į laiptinę ir įmečiau tą piniginę į jos pašto dėžutę. Dar atsegiau, kad tilptų.. „Och“, – atsidusau. Tarsi akmuo nuo širdies. Nesidžiauk radęs, neverk pametęs.
Vakare apie savo radinį papasakojau Henrikui.
– Reikėjo jai į rankas atiduoti, – pasakė pildamas grybų padažą į savo lėkštę. – Kažin kada ji tikrins pašto dėžutę.
– Teisybė, juk ten loterijos bilietai, – susikrimtau. – O jei laimės ką nors... prapuls močiutės pinigai. Dvidešimt vienas loterijos bilietas...
– Kiek? – nustebo Henrikas. Nuo jo šakutės nukrito nevykusiai pasmeigta bulvė, šalia lėkštės užtiško du riebaus grybų padažo lašai.
– Žiūrėk, kaip valgai, – pyktelėjau, juk tik šiandien užtiesiau švarią staltiesę. – Dvidešimt vienas.
– Na, ir azartiška mūsų kaimynė, – Henrikas tęsė nepastebėjęs mano pyktelėjimo. – Dvidešimt vienas bilietas... Kiek ji galėjo už juos sumokėti? Penkiasdešimt litų? Daugiau? Niekada nebūčiau pasakęs, kad mūsų babuška gali taip imti ir nusipirkti loterijos bilietų už penkiasdešimt litų. Nors, jei anūkų neturi...
– Turi, – pataisiau vis dar pykdama. – Todėl ir perka. O gal ką nors laimės? Galės anūkams saldainių nupirkti. Arba automobilį.
– Kokia gi tikimybė, kada ji ką nors laimės? – pamokomu tonu paklausė Henrikas.
– 50 ir 50, – atšoviau nedvejodama. – Arba dvidešimt vieną kartą didesnė.
– Kaip tai? – mano tikimybių teorijos nesuprato Henrikas.
– Arba laimės, arba nelaimės. Be to, gal ji jau laimėjo. Gal to laimėjimo ir užteko nusipirkti dar dvidešimt vieną bilietą. Gal savo pinigų bobulei leisti ir nereikėjo. Išlaidų nulis, o dvidešimt vienas loterijos bilietas – piniginėje!
– Moteriška logika, – šyptelėjo mano vyras ir taip iš aukšto, taip atlaidžiai palingavo galvą.
Piktai suspaudžiau lūpas: toks jo pamokomas kalbėjimas mane visada neapsakomai suerzindavo. Bet, kaip sakoma, pyktis – blogas patarėjas. Dabar bulvė iššoko iš mano lėkštės ir ištepliojo staltiesę kitoje pusėje.
Henrikas prunkštelėjo. Nebesulaikiau šypsenos ir aš.
– Nors ne, – atlyžau ir tęsiau pokalbį apie laimėjimo loterijoje tikimybes. – Vieniems žmonėms sekasi, o kitiems – ne. Tik įdomu, kokių daugiau? Kaip manai?
– Manau, tokių, kuriems nesiseka?
– Kodėl? Iš kur tas pesimizmas?
– Jau vien todėl, kad loterijų organizatoriai prizams skiria tik pusę sumos, gautos už parduotus bilietus. O ir tie, kurie ką nors laimėjo, verčiau pasiima ne pinigus, o įsigyja dar bilietų. Kaip manai, tikimybė laimėti pinigų dėl to mažėja ar didėja? – paklausė Henrikas.
Klausimas man buvo per sunkus. Turiu pripažinti, tikimybių teorija niekada nebuvo mano stiprioji pusė.
– Mūsų matematikos profesorius juokaudavo: statistinė tikimybė, nusipirkus loterijos bilietą, išlošti automobilį yra tokia pati, kaip, nusipirkus traukinio bilietą, išlošti traukinį, – tęsė mano mylimas statistikas.
Pagailo man Anos Petrovnos. Net jei tą dvidešimt vieną bilietą ji pirko už ankstesnio laimėjimo pinigus, verčiau būtų pasiėmusi pinigus. Juk niekada iš savo pensijos nepirktų loterijos bilietų už penkiasdešimt litų... Kodėl taip yra? Kodėl išloštus arba lengvai gautus pinigus (kad ir kaip jų trūktų) lengvai ir atiduodame? Kodėl vienus litus labiau saugome ir taupome negu kitus? Tai juk tie patys pinigai – nesvarbu, ar laimėti, ar uždirbti, ar gauti kaip pensija. Ir už vienus, ir už kitus gali pirkti duonos, sviesto, cukraus, vaistų, sumokėti už butą. Bet kai išleidi vienus, sakai: „išlaidų nulis“, o kitus – „išlaidų penkiasdešimt litų“. Čia jau ne tikimybių teorija. Čia – aritmetika.
Einu, užsuksiu pas močiutę, pasakysiu, kad įmečiau jos piniginę į pašto dėžutę. Tegu ji patikrina savo bilietus. Nors tikimybių teorija ne jos naudai, bet gal Ana Petrovna bus iš tų, kuriems sekasi? Gal pasiseks ir jos nuostolis bus mažesnis negu penkiasdešimt litų. Bala nematė, ką ji apie mane pagalvos.