Batams netaupysiu. Kol kas. Taupysiu Kalėdoms. Dar turiu penkiasdešimt dienų. Jei surinksiu grąžos centų bent po litą per dieną, bus penkiasdešimt litų. O už juos... O už juos... O už juos...nusipirksiu kokią grožio procedūrą. Kiek trūks, paprašysiu iš savo brangiausiojo. Juk ir dėl jo stengiuosi. Ir jam juk dovana, kai aš pareisiu graži, atsigavusi, pailsėjusi... Geriausi dalykai nieko nekainuoja. Na, gerai, kainuoja, bet labai nedaug.
Neseniai skaičiau, kad indai irgi turi panašią šventę. Spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje jie švenčia Diwali – penkių dienų Šviesos šventę. Per tą šventę dar ir dovanas dovanoja. Daug dovanų. Sako, ką padovanosi, kitais metais keleriopai sugrįš. Ėėėėėj, ar ne todėl mes šiemet krizę išgyvenam, kad pernai per Kalėdas taupyti pradėjom? A?
Nors ne, čia juk prietarai. Indijoje jie gajūs. Sako, ten būna tokia trylikta Mėnulio diena, kai kuo daugiau perki, tuo paskui būna geriau. Tą dieną, sako, daugiau negu kitomis dienomis parduodama motociklų, automobilių, įvairių prabangos prekių... Et, tegul savo prietarus tie indai sau pasilaiko. Manau, kad tų prietarų besilaikančių Indijoje keliais šimtais milijonų, o gal ir kokiu milijardu daugiau negu tokių, kuriems tų prietarų laikymasis išėjo į naudą.
Taigi apie Kalėdas. Ir apie dovanas. Pamenate, pernai į kalėdines dovanas pažiūrėjau kūrybiškai. Nupirkau vaistažolių ir arbatžolių, paruošiau kiekvienam tinkančios arbatos, prikepiau imbierinių sausainukų... Galėčiau ir vėl dovanoti, tikriausiai pernykštės mano dovanos jau suvalgytos ir išgertos, tai yra panaudotos. Ne taip, kaip tie niekniekiai ir mažmožiai, kuriuos gavau pati ir kurie dulka dabar nereikalingų daiktų dėžėje.
Šiemet dovanų reikalus dar spalio pabaigoje pradėjo tvarkyti mano dešimčia metų jaunesnė sesutė Miglė. Dabar, kai ji pradėjo gyventi atskirai nuo tėvų ir pati už viską mokėti (nors ir tėvų duodamais pinigais), tapo dar praktiškesnė.
– Sese, – kreipėsi tądien į mane mąsliai.
– Mmmm? – atsiliepiau per daug nieko gero nesitikėdama.
– Aš manau, kad geriau nedovanokim šiemet viena kitai dovanų, ką?
– Nepatiko sausainiai? – paklausiau.
– Patiko, bet negi šiemet nori, kad mes apsikeistume sausainiais: aš iškepčiau tau, tu iškeptum man...
– Kodėl gi ne, – tyčia nepasidaviau, – gal kokių nors ypatingų iškepsi?
Konditerija ir apskritai valgio ruošimas nebuvo stiprioji Miglės vieta. Įpratusi, kad viskas pagrandukei paruošta, paduota, kol gyveno pas mamą, nematė reikalo mokytis. O dabar tikriausiai irgi nemato: valgo kavinėse, perka pusfabrikačius, gal ir sausainių pirks? Kokių nors „Šachmatinių“, pavyzdžiui, arba „Gaidelis“. Mintyse išvystas vaizdelis privertė šyptelėti.
– Ne, aš sugalvojau kitaip. Geriau, – skubiai pasakė Miglė mano šypsenos taip ir nepastebėjusi.
Suklusau. Nors vis tiek nesitikėjau nieko gero.
– Žiūrėk, – pradėjo mano mažoji sesutė pamokomu tonu, – juk vis tiek, kai kam nors dovanoji dovaną, žiūri, kad dovana nebūtų per pigi, na, kad neįžeistų to, kam dovanoji, ir kad pačiam negėda būtų, ane?
– Ne, – nenorėjau sutikti, – aš perku tokias dovanas, kurias galiu įpirkti pagal savo galimybes.
– Na, čia tik tu taip gali, – nekantriai pertraukė Miglė.
Pastačiau ausis. Vėl ji man prikaišios dėl tų jai padovanotų rožinės panteros letenų –šlepečių?
Miglė tęsė toliau:
– Aš ne apie tokias dovanas, kurias dovanojame kieno nors aštuonioliktojo gimtadienio proga.
(Vis dėlto šlepečių reikalo ji nepamiršo).
– Aš apie Kalėdines dovanas. Tai juk net ne dovanos, tai juk mainai! Žiūrėk, – ji vėl pradėjo kalbėti kaip mokytoja, – aš perku dovaną tau. Tokią, kad tau neatrodytų per pigi. Bet aš dar pinigų neuždirbu, todėl man tokios išlaidos yra labai didelės. Tau ta dovana vis tiek atrodo pigoka ir niekam nereikalinga. Na, kur gi tu, pavyzdžiui, padėjai pernai mano padovanotą žvakidę su briedžiais?
Tikriausiai toje nereikalingų daiktų dėžėje guli, – pagalvojau. Net neprisimenu, kaip ta žvakidė atrodė ir kad Miglė man ką nors dovanojo.
Miglė nelaukė mano atsakymo, kur aš padėjau jos dovaną, o tęsė toliau:
O tu perki dovaną man...
Aš nepirkau, aš gaminau, – paprieštaravau.
– Tiek to, jei tu taip asmeniškai priimi, tarkim, aš perku kitam žmogui, o kitas žmogus perka man. Jis jaučiasi įpareigotas irgi ką nors padovanoti, nes žino, kad pats gaus iš manęs dovaną, ir taip pat perka daiktą, kuris jam kainuoja pinigus. Galbūt jam tie pinigai atrodo labai dideli, o man tas daiktas vis tiek atrodo pigus ir nelabai reikalingas. Ir mes su tuo žmogum abu nelaimingi, tiksliau – nelabai laimingi...
Prisiminiau, kokią audrą sukėlė Miglė, gavusi rožinės panteros šlepetės. Tačiau garsiai pasakiau tik tiek:
– Na, taip.
– O jei tie du žmonės susitartų ir vienas kitam nieko nepirktų? Tada juk abu liktų su savo pinigais ir neturėtų sukti galvos dėl to, ką dovanoti kitam. Nepadovanoti jokios dovanos juk pati geriausia Kalėdų dovana, kokią kitam žmogui gali padovanoti!
„Kaip pavadinti tai, ką ji dabar pasakė? Absurdas? Chiazmas?“ – mąsčiau tyliai.
Miglė triumfuodama žvelgė į mane ir laukė.
Bet sausainukų aš jai vis tiek iškepsiu. Gal nesupyks? Pasakysiu, kad man nieko nekainavo. Kepiau visiems, štai dar ir liko. Kad jinai visai nėra įpareigota man ko nors dovanoti... Aš juk ne iš pareigos... Aš juk iš malonumo... Ir tikrai pagal savo, o ne Miglės galimybes.