Viskas. Taupysiu gėrimų sąskaita. Ne, ne alkoholio. Aš jo ir taip nevartoju. Ir ne kavos. Puodelis juodos stiprios saldžios kavos – šventas dalykas. Taupysiu arbatos sąskaita. Aš jos irgi negeriu. Bet sutaupyti galiu. Žinote kaip? Ogi nepaliksiu arbatpinigių!
Keistas dalykas tie arbatpinigiai. Niekur neparašyta, niekas neliepė jų palikti. Bet visi (beveik visi) kavinės lėkštelėje ką nors palieka. O kodėl?
Viena mano draugė, pavyzdžiui, sakė, kad ji taip atsidėkoja už gerą aptarnavimą. Na, atsiprašau. Manau, kad gerai aptarnauti – tiesioginis padavėjų darbas. Už tai, kad neapipylė karšta sriuba? „Kad kitą kartą neapipiltų ar neprispjaudytų“, – atšovė ta mano draugė. Aha, tai vis dėlto iš baimės.
„Kad kitą kartą, kai ateisiu, mane atsimintų ir maistą atneštų greičiau. Čia tarsi investicija į ateitį“, – aiškino nuolat skubantis kolega. Bet juk jis nežino, ar kitą kartą bus šitos padavėjos pamaina, аr ji apskritai dar čia dirbs. О jei neprisimins? Sakyčiau, jo investicija labai rizikinga. Beje, kuo ji skiriasi nuo kyšio? Koks ten tas anoniminis STT telefonas, kuriuo reikia pranešti apie kyšio davėją?
„Todėl, kad ji uždirba mažiau už mane“, – aiškino kita mano draugė, mėgstanti pasipuikuoti savo karjeros laimėjimais. Bet juk kokia nors valytoja ar šlavėja irgi uždirba mažiau, tačiau dar nemačiau nė vieno praeivio, kuris į jos „šiupeliuką“ arba, kitaip tariant, semtuvėlį, įmestų kokį pinigėlį. O juk visiems maloniau lipti nukastais ir nušluotais laiptais. „Tai būtų kaip pasityčiojimas, kaip išmalda, žmogus gal įsižeis“, – pasakė ta išpuikėlė. Nejučia prisiminiau vieno savo buvusio kavalieriaus pasakotą studentišką pokštą. Ėjo berniukai Laisvės alėja ir pamatė, kaip garbaus amžiaus poniutė violetine spalva dažytais ir sugarbanotais plaukais atsisėdo ant suoliuko, nusiėmė ir šalia pasidėjo skrybėlaitę, po to pasilenkė užsisegti ar užsirišti batukų. Tai tie piemenys, eidami pro šalį, primetė į damos skrybėlaitę baltų centų... Nenaudėliai, kitaip nepavadinsi. Bet nejučia šyptelėjau tai prisiminusi. Nebuvo liūdna su tuo kavalieriumi.
„O kodėl padavėjos neįsižeidžia?“ – paklausiau.
„Todėl, kad tai jų uždarbio dalis, – kaip visada pragmatiškai pasakė mano draugė verslininkė. – Joms moka nedidelį pastovų atlyginimą, o viskas, ką jos susirenka kaip arbatpinigius, yra tarsi paskatinimas už gerą darbą, tarsi komisiniai“.
„Nieko sau, – išpūčiau akis,. – Tai reiškia, kad aš, palikdama arbatpinigių, padedu ne padavėjai, o kavinės savininkui spręsti problemas?“ Juk tai jis sutaupo darbo užmokesčio ir visų susijusių mokesčių sąskaita! Beje, viena pažįstama padavėja pasakojo, kad, kai ji pradėjo dirbti ir labai stengėsi dėl savo darbdavio, siūlė lankytojams kuo daugiau ir kuo brangesnių patiekalų, jai arbatpinigių sekdavosi surinkti kur kas mažiau negu tada, kai ji pagaliau, kaip pati sakė, liovėsi meluoti ir drąsiai išrėždavo, kad sriuba šiandien neskani, o pigesni patiekalai ne prastesnio skonio už brangesnius.
„Nieko nepadarysi, taip jau visur įprasta“, – palingavo galvą kita draugė, išmaišiusi pusę pasaulio. – Nepalikti arbatpinigių tiesiog nemandagu, gėda“. Purvinos kojos – gėda, sakydavo mano amžiną atilsį senelis, o pajuodusios rankos – visai ne. Rodo, kad žmogus darbininkas. Nebūti tokiam turtingam, kad galėtum mokėti pinigus, kurių mokėti neprivalai, irgi ne gėda. Gėda vogti. O aš juk nevagiu: sąžiningai susimoku už viską, ką suvalgiau ir išgėriau. Taigi visai ne iš mandagumo, o iš puikybės ar tuštybės tie mano draugai palieka pinigų padavėjoms. Beje, turiu dar vieną draugę, savo laimei ar nelaimei ištekėjusią už tokio vyro, kuris labai mėgsta palikti grąžą gražioms padavėjoms ir pardavėjoms. Tai toji mano draugė, eidama savo sutuoktiniui iš paskos, visus paliktus arbatpinigius susirenka. Ir jai visai ne gėda!
Iš kur atsirado tie arbatpinigiai? Vieni sako, kad pats angliškas pavadinimas („tip“) yra kilęs iš trijų žodžių trumpinio – „To Insure Promptness“ (kad viskas vyktų punktualiai). Pasakojama, kad prieš tris šimtus metų kavos namuose, kur, beje, žmonės eidavo ne kavos gerti, o sužinoti verslo, prekybos, politikos naujienų, stovėjo skardinė su užrašytomis trimis raidėmis – „T.I.P“. Ten kiekvienas galėjo įmesti pinigėlį, kad taip padėtų įstaigos savininkams tvarkytis. Kiti aiškina, kad tradicija yra kur kas senesnė. Ji siejama su pagalba, labdara ar išmalda. Dabar arbatpinigių paliekama pagal nerašytas taisykles. Taisyklės surašomos gal tik užsieniečiams turistams išleidžiamuose leidinukuose: kiek reikėtų ir ar apskritai reikėtų palikti arbatpinigių. Įvairiose šalyse tokios taisyklės labai skiriasi. Vienur palikti arbatpinigių tiesiog privalu. Sako, kad, pavyzdžiui, Egipto viešbučiuose tualetinio popieriaus minkštumas priklauso nuo svečio dosnumo – kiek arbatpinigių jie negaili palikti aptarnaujančiam personalui. Kitur, pavyzdžiui, daugelyje Europos šalių, arbatpinigiai paliekami tik už ypač gerą aptarnavimą. O JAV nepalikti arbatpinigių – akibrokštas. Arbatpinigių suma svyruoja nuo kelių iki keliolikos procentų.
Bet vis tiek nesuprantu: kam mokėti daugiau, jei gali nemokėti? Čia gi ne Egiptas. Iš dėkingumo? Iš baimės? Todėl, kad taip visi daro? Todėl, kad kitaip nemandagu? Bet juk tai visiškai neracionalu!
Sugalvojau. Eisiu į tas kavines, kur galiu gauti nuolaidą (turiu nemažai nuolaidų kortelių). Sumokėsiu visą kainą už tai, ką suvalgiau, o nuolaidą paliksiu padavėjai. Už gerą aptarnavimą ir arbatą tegu sumoka darbdavys!