Mūsų išmintingoji pinigų tvarkytoja išsijuokė iš mano pasakojimo apie sutaupytus
penkiasdešimt litų:
– Pagal tavo logiką aš turėčiau pirkti kokiais trim dydžiais didesnius batus, negu man reikia: moki tiek pat, o gauni dvigubai daugiau odos, pado, šniūrelių...
Tačiau aš ne pėsčia: tuoj sumojau, kaip atsikirsti:
– Žinai, Danguole, niekur dar nemačiau, kad 36 dydžio batai kainuotų pigiau negu 40 dydžio.
– O galėtų, – juokais nuleido mano pastabą draugė.
– O aš tai tikrai susitaupiau, – pasigyrė trečioji mūsų pokalbio dalyvė Natalija. – Irgi nieko nedariau – tik laukiau, o susitaupiau.
– Nagi nagi, – Danguolė, mačiau, vėl buvo pasiruošusi šaipytis. Tik apsimetė, kad labai susidomėjo.
– Ogi nusprendžiau visur mokėti tik grynaisiais – jokių kortelių.
– Nieko naujo, – savo trigrašį ryžausi įkišti ir aš. Po Danguolės pastabų kiekvienas taptų ciniku.
– Čia dar ne viskas, – tęsė Natalija. – Tiesiog visur, kur tik už ką nors moku, duodu pinigus litais. Be centų. Tarkim, noriu nusipirkti varškės sūrelį, kainuojantiį1 Lt 25 ct, duodu pardavėjai 2 litus. Nesvarbu, kad turiu ir centų. O visą grąžą centais beriu į atskirą piniginę.
Natalija ištraukė parodyti savo piniginę. Tokią ir mano močiutė turėjo: lyg maišelis, be jokių skyrelių, su metaliniu užsegimu – dviem sukryžiuotais burbuliukais. Rudą.
– Čia jau antikvarinė vertybė, – vėl nusišaipė Danguolė. – Iš kur tokią ištraukei?
– Ai, dar tais visuotinio deficito laikais, nebežinau, ar močiutė, ar mama buvo prisipirkusi...
Pamenu ir aš tuos visuotinio deficito laikus. Mano mama dar po šiai dienai ūkinį muilą ir rankšluosčius iš savo deficitinio podėlio, sukaupto prieš kokius dvidešimt ar trisdešimt metų, traukia.
Natalija savo patirtimi dalijosi toliau:
– Tai va, taip visur ir atsiskaitau, o centus renku į štai šitą piniginytę. Vakare suberiu į stiklainį. Jau porą savaičių taip darau.
– Ir kiek ten jau pritaupei? – paklausiau aš.
– Štai tiek, – atsakė Natalija ir parodė pirštais maždaug dviejų centimetrų atstumą, – dar neskaičiavau, bet manau, bus kokie dvidešimt litų. Per mėnesį ir visus keturiasdešimt sutaupysiu.
– O kodėl gi tu negali tiesiog mėnesio pradžioje atsidėti to keturiasdešimt litų, nesitampyti dviejų piniginių ir neplėšyti savo antikvarinės vertybės?
– Tai kad taip neįdomu, – paaiškino Natalija, – tada suprasiu, kad iš savęs atimu keturiasdešimt litų, o štai jei centais, kai taupau tik grąžą, atrodo, kad ir netaupau visai...
Danguolė patylėjo kurį laiką, o paskui vėl paskelbė savo negailestingą įvertinimą:
– Na, ir keistuolės gi jūs. Viena – nieko nesutaupo, bet įsivaizduoja, kad sutaupo, kita – tvirtina arba įsivaizduoja, kad nieko netaupo, nors iš tikrųjų taupo kaip kokia taupyklė.
– Na, ir kas, – papūčiau lūpas, – užtat gerai jaučiamės!
– Aha, – patvirtino ir Natalija, tačiau ji nebuvo nė kiek neįsižeidusi.
– Na, gerai jau gerai, – nusileido Danguolė.
Ir visai mes ne keistuolės, pamaniau sau. Ne mes vienos taip darom. Štai neseniai internete mačiau tokią taupyklę, skirtą toms, kurios nori susitaupyti pinigų batams. Stiklinis indas, ant kurio nupieštas batas ir sužymėtos padalos. Prie pačios apatinės padalos nupieštos įsispiriamos šlepetės (suprask, jei jau tiek pritaupei, vadinasi, gali tokias nusipirkti), aukščiau – sandalai, dar aukščiau – aukštakulnės basutės, paskui – aulinukai, o pačiam viršuj – ilgaauliai. Gal visai nieko? Gal reikėtų padovanoti Natalijai kokia nors proga? O gal man pačiai tokią nusipirkti? Tada netaupant atsiras pinigų naujiems ilgaauliams. Per kokius metus gal...