Kaimynė Rūta prie viryklės kepė sausainius - riešutus specialioje keptuvėje. Atsimenu, mano mama irgi turėjo tokią dviejų dalių atsidarančią keptuvę su riešutų formelėmis. Kažin kur ji dabar? Paskutinį kartą tokius riešutukus valgiau gal prieš dešimt metų.
Rūta riešutus kepė savo dukroms. Mokykloje, kurią lankė jos dvynukės, Rudenėlio šventė. Per šią šventę vaikai turi atsinešti kokių nors savo pačių pagamintų daiktų ir pardavinėti. Taip mokiniai supažindinami su rinkos ekonomika, su paklausa, su pasiūla, su pardavėjo amato subtilybėmis, net su rinkodaros pagrindais.
– Na, ir po kiek tavo mergaitės parduoda šituos riešutukus? – pasidomėjau.
– Po penkis centus, – kukliai prisipažino mamytė.
– Šitiek vargo, o tik penki centai? – pasipiktinau.
– Čia dar nieko, – numojo ranka kaimynė, – pirmaisiais metais aš kepiau kitokius riešutukus – su įdaru. Išsikepi dvi kevaliukų puseles, į vidų dedi šokoladinį įdarą, po to tas puseles suklijuoji išplaktu kiaušinio baltymu. Vargau dvi dienas, kol pagaminau keturiasdešimt riešutukų, paskui dar tris dienas valgėm šešiasdešimt „nekondicinių“. Mergaitėms pasiūliau parduoti po litą. Grįžo mano dukros, klausiu, kaip prekyba, tai jos, vargšelės ašarodamos prisipažino, kad turėjo nuleisti kainą. Iki penkių centų. Sakė, mokytoja taip liepė. Paskui ir ta mokytoja man paskambino, pasakojo, kad vaikai stovi aplinkui, žiūri, varvina seilę, bet neperka. Brangu. Įsivaizduoji, kaip nesmagu buvo? – Rūta droviai šyptelėjo. – Už tai dabar kepu paprastesnius, kad ne taip gaila būtų, – pasakė ir suvertė naują porciją ką tik iškeptų riešutukų į dubenį. – Vaišinkis, tik atsargiai, karšti, – pasiūlė.
Paragavau. Skanumėlis!
– Galėtum savo verslą pradėti, – pasakiau apsilaižydama. – Padarytum gerą reklamą: ekologiški, iš naminių kiaušinių, rankų darbo. Galėtum ir po litą parduoti. Tik ne vaikams per Rudenėlio šventę, aišku, – Rūtai piešiau jos būsimo verslo viziją.
– Eik tu, niekas tiek nemokės, – atsainiai tarstelėjo Rūta ir apvertė keptuvę, kad apkeptų kita riešutukų pusė.
– Mokės, mokės, svarbu reklamą padaryti, – prieštaravau.
– O tu mokėtum? Kiek riešutukų pirktum po litą?
– Na, litas už vieną gal ir daugoka, – sutikau, kramtydama jau trečią riešutuką. Jis, kaip ir du pirmieji, tiesiog ištirpo burnoje.
– Taigi. O savikaina, jei suskaičiuotume produktus, dujas, mano darbo laiką ir dar reklamą, gal panaši ir būtų... Matai, kai daiktas yra tavo arba tavo rankom pagamintas, visada jį įvertini brangiau, negu jį įvertina kas nors kitas, – atsiduso Rūta.
Į dubenį iš keptuvės subiro dar viena porcija riešutų. Šį kartą kaimynė vaišintis nepasiūlė... Reikės paskambinti mamai ir paklausti, kur ta jos keptuvė. Aš irgi tokių riešutukų galėčiau išsikepti. Prikepčiau... Ne, neparduoti – menkas biznis, – o padovanoti kam nors. Ar maža progų? Pavyzdžiui, sesers gimtadienis artėja. Nors ji gal neįvertins tokios dovanos... Atsimenu, kaip pernai siuto gavusi rožinės panteros šlepetes. Dūla dabar tikriausiai kur nors kampe nutrenktos. Nors ir nebrangiai mokėjau, bet vis tiek savo pinigus leidau... Manau, kad net jei ir brangią dovaną jai nupirkčiau, ji to tinkamai neįvertintų.
Kai pats sumoki už kažką, atiduodi savo sunkiai uždirbtus pinigus, visą laiką jautiesi brangiau sumokėjęs, negu galvoja tas, kas tą dovaną gavo. Ir koks neišmanėlis sugalvojo, kad dovanoti dovanas su nepaslėptomis kainomis nemandagu?
Juk kai reikia išsiskirti su kokiu nors savo daiktu ar pinigais, nemaloni savijauta būna stipresnė negu džiaugsmas gavus dovanų ar pinigų. Gal todėl taip lengva skolintus pinigus išleisti, o sunku skolas atiduoti: skoliniesi tai svetimus, o atiduodi – savus. Gal todėl ir taupyti taip sunku, ypač jei taupai kokiam nors tolimam tikslui. Iš savęs atimi juk šiandien, o gausi – tai dar nežinia kada. Ir visai nežinia, ar tada būsi laiminga.
„Nežinau, ar labai laiminga, bet jei sulaukusi pensinio amžiaus nebedirbsi ir turėsi gyventi tik iš valdiškos pensijos, kuri bus tris kartus mažesnė, negu dabar esi įpratusi (o tai beveik tas pats lyg iš tavęs kas atimtų du trečdalius tavo pajamų), ir neturėsi nieko susitaupiusi, būsi tikrai nelaiminga“, – mano filosofinius – finansinius svarstymus be jokių skrupulų nutraukė mano išmintingoji draugė Danguolė, kai aš jai visa tai papasakojau.