Visi taupo. Bent jau taip sako. O ar jums kartais nebūna taip, kad visi aplinkui pasakoja, kaip jie šauniai tvarkosi: suka kokį „bizniuką“, mezga naudingus ryšius, daro karjerą... O jūs jaučiatės tarsi iš kitos planetos... Man taip būdavo jau mokykloje, paskui – universitete. Vienas pasakoja, kaip sėkmingai kažką „prastūmė“ ir neblogai uždirbo, kitas giriasi, kad jau penkerius metus gyvena ne iš atlyginimo (beje, dirba ne kelių policijoje), trečias nuolat neturi laiko ir skuba susitikti su kažkokiais svarbiais ir garsiais žmonėmis, ketvirtas aiškina, kiek daug ir sunkiai jis dirba. Aš, jų besiklausydama, pasijusdavau tokia nevykėlė... Tiesa, paskui išaiškėdavo, kad daugelio tų mano pažįstamų apsukruolių pasiekimai – tuščios pagyros, tik epizodiniai, vienkartiniai įvykiai, kuriuos jie sugebėdavo itin sureikšminti.
Ar tik nebus taip ir su tuo taupymu. Juolab kad vieną tokią taupytoją šį mėnesį mačiau su trečia nauja rankine. Iš naujos kolekcijos. Iškėliau klausimą: „Ar jūs taupote ir kaip taupote?“ savo visai ne įžymių mergaičių būrelyje. Ir paaiškėjo, kad ir joms ne visoms sekasi taupyti.
„Pamaniau, kokia nauda iš tų pinigų, jei jų neišleidi“, – netikėtai prisipažino trijų naujų rankinių savininkė. „Štai susitaupiau per mėnesį kažkiek – ir iškart save pamaloninau“, – pasakė perbraukdama per įspūdingo dydžio baltą odinį krepšį.
„O aš sąžiningai stengiausi kontroliuoti išlaidas, bet netikėtai stuktelėjo mamos šešiasdešimtmetis, po to reikėjo sumokėti civilinės atsakomybės draudimo įmoką, ir visi mano planai sugriuvo“, – prisipažino kita.
„Tau tai šešiasdešimtmetis, draudimo įmoka... Juk viską galėjai numatyti, suplanuoti, tereikėjo tik pagalvoti, toliau į priekį pažvelgti, neapsiriboti vienu mėnesiu... O aš štai į avariją papuoliau. Kas kad ne dėl savo kaltės? Vis vien tris mėnesius ant patalo išgulėjau. Ne tik pajamos sumažėjo, bet ir išlaidų papildomų atsirado: daktarai, vaistai, procedūros... Argi galėjau visa tai numatyti?“ – papriekaištavo viena mūsų nelaimėlė. „Dabar jau esu protingesnė: ir apsidraudžiau, ir dar santaupų stengiuosi visada kažkiek turėti“.
„Aš irgi, pamenu ,suplanavau, kad už butą mokėsiu po šimtą litų per mėnesį, bet atėjo žiema, prasidėjo šildymo sezonas, ir visi mano planai irgi sugriuvo“, - prisipažinau ir aš. Paskui, pridūriau: „Šiemet jau būčiau gudresnė. Jei ką nors planuočiau, tai bent jau metus į priekį“.
„Aš irgi“, - suskubo pritarti toji, kurios mamai neseniai šešiasdešimt suėjo.
„Patirtis su laiku ateina“, - į pokalbį įsitraukė jauniausia mūsų draugė. „Aš, kai užsibrėžiau taupyti, tai nusprendžiau per dieną neišleisti daugiau kaip penkių litų. Mėnesį pakulniavau visur pėsčia, pagyvenau pusbadžiu, tuo mano taupymas ir baigėsi“.
„O kur per tą mėnesį sutaupytus pinigus padėjai?“ – pasiteiravo ta su trimis rankinėmis.
„Po mėnesio dietos nuėjau į kirpyklą, pasidariau manikiūrą, po to su draugėmis užsukau į restoraną, taksi parvažiavau namo, taip visos mano santaupos ėmė ir išgaravo“, – pasakė studentė ir nusikvatojo.
„Visi planai turi būti realūs“, – pamokomai pasakė kita mūsų draugė, dirbanti dėstytoja. O paskui jau visai ne kaip dėstytoja pasidalino ir savo patirtimi: „Mane nuo taupymo atbaido būtinybė rinkti kvitus ir viską užsirašinėti. Mane domintų bet koks taupymo planas, tik kad visos tos buhalterijos nereikėtų“.
„Mane irgi tie kvitų rinkimai erzina“, – pokalbį pratęsė paskutinioji iš mūsų būrelio. „Labiausiai suerzino tada, kai pamačiau, kiek išleidžiu kavai ir mikroautobusų bilietams“.
„Ir ką? Nebegeri kavos? Visur pėsčia kulniuoji kaip kokia studentė?“ – vėl pašaipiai pasiteiravo rankinių savininkė.
„Ne, inicijavau darbovietėje parašų rinkimą, kad direktorius nupirktų kavos aparatą ir pradėjau važinėti troleibusais“, – atšovė paskutinioji. Visos vėl nusikvatojo.
„Bet ar jūs kiek nors dabar sutaupote?“ – paklausiau aš vėl. Paklausiau turbūt per garsiai, nes kvatojimas nuščiuvo labai nenatūraliai.
Gal kokią minutę visos tylėjo ir keistai žiūrėjo į mane. Viena po kitos nuleido akis žemyn. Taip ir aš akis nuleisdavau, kai būdavau mokinukė, kai atrodydavo, kad jei mokytojos ir mano žvilgsnis nesusitiks, tai manęs nepaklaus.
Tylą nutraukė toji, kuri po avarijos.
„Aš susitaupau. Kai po nelaimės išleidau visas savo santaupas, reikėjo susitaupyti iš naujo. Kvitų nerinkau, išlaidų neužsirašinėjau, nes visą laiką buvau įpratusi išleisti mažiau, negu uždirbu. Tą sumą, kurią noriu sutaupyti per mėnesį, padedu į indėlio sąskaitą iš karto, kai tik gaunu. Kad toliau nuo pagundos... Aišku, kasdieninėms išlaidoms pasilieku daugiau negu penkis litus per dieną“.
„O žiemą, kai šildymas prasideda?“ – vėl paklausiau aš.
„Tada taupyti pasilieku mažiau“, – gavau atsakymą.
Visos tylėjo ir klausėsi ausis ištempusios. Cha, tai vis dėlto ne viena aš tokia nevykėlė. Dar aštuoniasdešimt procentų žmonių yra tokie pat kaip aš...